Lietuvos rinktinė penktadienį sužaidė
šeštąsias atrankos rungtynes ir jas pralaimėjo Graikijai rezultatu 0-1. Visgi,
jose jau galėjome pamatyti ženklų, kad mūsų komanda nėra tokia beviltiška, kaip
visi mano aplinkui.
Svečiams iš balkanų užteko vienintelio Lazaroso
Christodoulopouloso įvarčio, po to, kai šis pirmajame kėlinyje galva
nuginklavo rinktinėje debiutavusį ir puikią formą demonstruojantį Emilijų
Zubą.
Manau, kad dabar visiškai neapsimoka kalbėti apie tai „kas būtų, jeigu
būtų...“. Graikai neturėjo daug šansų – mūsų vartininką televizijos ekranuose
žiūrovai matė vos keletą kartų, tačiau ir tada jis sužaisdavo užtikrintai. Na,
bet viską sužlugdė viena klaida, kur E.Zubui galbūt pristigo patirties.
Kai kurie jau ieško pralaimėjimo priežasčių dėl mačui vadovavusio arbitro
Olegario Benquerencos teisėjavimo. Taip, daugelis epizodų buvo diskutuotini,
tačiau reikia pripažinti – jeigu būtume pakankamai stiprūs trečiojoje aikštės
dalyje, šitas būtų pamiršta.
Tad ką po šių rungtynių galime įžvelgti Lietuvos žaidime ir kas gali būti
tokio optimistiško?
1. E.Zubo žaidimas. Buvęs Panevėžio
„Ekrano“ vartų sargas šiais metais žaidžia Lenkijoje ir ten jau buvo išrinktas
geriausiu mėnesio žaidėju, kas yra pakankamai solidus apdovanojimas
„Ekstraklasa“ pirmenybėse.
Kaip ir tikėtasi, jis startavo mače su
Graikija ir pritrūko labai mažai, jog pirmasis blynas neprisviltų. O prisvilo
būtent epizode, kai L.Christodoulopoulosas pelnė įvartį. Mūsų vartininkas atrodė neapsisprendęs
ir tos dvejonės kainavo įvartį. Žinoma, galima prisikabinti ir prie gynėjo
darbo, kuris nespėjo paskui graiką, tačiau faktas tas, jog įvartis krito.
Visgi, bendrame kontekste 22 metų lietuvio žaidimas paliko įspūdį. Jis
sėkmingai neutralizuodavo pavojingus perdavimus iš kraštų (kad ir kiek mažai jų
buvo), bei ypač antrajame kėlinyje atliko sėkmingą darbą atremiant pavojingus
tiek Theofanio Geko, tiek įvarčio autoriaus bandymus.
E.Zubo pasirodymas buvo pakankamai solidus ir, šiaip, galime daryti
prielaidą, jog netolimoje ateityje turėsime puikią Žydrūno Karčemarsko pamainą.
2. Kontroliuojamas aikštės vidurys.
Savotiškų pliusų galime rasti ir čia. Lietuva
dažnai nustebindavo nestandartiniais sprendimais, nors ir nebuvo ilgo kamuolio
„tampymo“ po visą aikštę. Negalime visiškai teigti, jog Mindaugas Panka,
Mindaugas Kalonas ir Edgaras Česnauskis karaliavo centre, tačiau darbas buvo
gerai patebimas.
Dažniausia bėda buvo ta, kad kamuolio nebuvo
kur dėti – iš pradžių pavykdavo atiduoti kamuolį į kraštą, kur, keista, bet
dažnai šmežuodavo Deividas Matulevičius. Suprantama, po to sekdavo perdavimai į
baudos aikštelę. Tačiau vėliau to pradėjau pasigesti ir esmė tame, jog
atakuojantys krašto saugai nebuvo maitinami kamuoliais iš centro, kur žaidimas
tekėjo ta pačia vaga.
Tad galime sakyti, pirmas žingsnis jau
žengtas, belieka sutvarkyti problemas puolime, kur mums su progų realizacija
reikalai yra tikrai prasti. Tarp kitko, grupėje mus pagal įvarčių skaičių lenkia
visos komandos, išskyrus Lichtenšteiną. Lietuva per šešis mačus pelnė šešis
įvarčius.
Tvirtesnis gynybos linijos žaidimas
Paploti galime ir mūsų gynėjams, kurie su savo užduotimis susitvarkė pakankamai gerai. Graikijos rinktinės realias progas turbūt galėtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir visgi, žaidėme ne prieš San Mariną...
Ypač pastebimas buvo krašte žaidęs Valdemaras Borovskis. „Sūduvos“ gynėjas tiesiog neutralizavo graikų lyderį Giorgą Samarą, kuris yra gerai žinomas kaip „taranas“, savo griaunamosiomis savybėmis. Marius Stankevičius apskritai smėžavo visoje aikštėje, tačiau gynyboje paskirtas pareigas atlikdavo nepriekaištingai.
Nors nesuprasi trenerio Cszaba Laszlo, kuris keistai rotuoja savo žaidėjus skirtingose pozicijose. Pavyzdžiui, Saulius Mikoliūnas anksčiau buvo leidžiamas žaisti krašto gynėju, šį kartą (bent jau vizualiai atrodė) žaidė natūralioje saugo vietoje.
Visgi jo naudota taktika, su D.Matulevičiumi priešakyje, nedavė vaisių. Nesakau, kad pastarasis yra prastas žaidėjas, bet jam tiesiog reikėjo daugiau pagalbos iš komandos draugų. Todėl kraštuose turėtų atsirasti po žaidėją, tam, kad puolėjas mistų kamuoliais, kas savaime aišku, būtų jau pavojinga varžovų vartams.
Nereikia išradinėti dviračio, tačiau vengras privalo išspausti iš komandos žaidėjų viską – išnaudoti jų stipriąsias puses bei galbūt atrasti jiems idealiausią poziciją. Galbūt jis tai daro, tačiau šis procesas yra lėtas. O rezultatų nekantraujame sulaukti visi.
Rinktinė gali patobulėti dar labiau, tačiau jiems reikia progresuoti ne tik bėgiojant ir stengtis kovoti dėl kiekvieno aikštės centimetro, bet ir narplioti taktines gudrybes, kurios padėtų pralaužti kad ir tą įsivaizduojamą kietą graikų gynybą. Nieko nėra neįmanoma!
